Pinigai, kurių trūksta prasiskolinusiai valstybei, gali būti gaunami tik iš keturių šaltinių, t. y. – juos surenka patys tos šalies mokesčių mokėtojai, – jų atsisako kreditoriai, – prisideda kitų šalių mokesčių mokėtojai arba – pasirenkamas rizikingiausias, bet kartu ir pavojingiausias būdas: centrinis bankas sumažina valstybės skolos spaudimą infliacijos būdu (valstybės skolos monetizacija). Tokiu atveju visi pinigų savininkai iš pradžių sumoka už skolą: jų perkamoji galia sumažėja. Tačiau atidžiau pažvelgus paaiškėja, kad didžiausia našta tenka nuolatiniams darbuotojams ir socialinės paramos gavėjams. Kaip moko istorija, tokiu atveju ekonomika žlunga, o visuomenė anksčiau ar vėliau subyra per siūles. Vokietijai teko tai patirti: prasidėjo hiperinfliacija. 1923 m. pradžioje litro pieno kaina pakilo iki 200 milijardų markių, laiško siuntimas kainavo kelis milijonus markių, o nacionalsocialistinis judėjimas vis labiau plito. Dėl šios priežasties centrinis bankas turėtų atsargiai vertinti vyriausybės skolos finansavimą bet kokiomis priemonėmis. – Žr. Europos pinigų sąjunga, fundamentali klaida, ECB nuopuolis, pinigų nuosavybė, pinigų funkcijos, pirminė, pinigų politika, pinigų stabilumas, infliacijos kompensavimas, perkamoji galia, nominaliosios vertės principas, politikos įsipareigojimų nevykdymas, pragyvenimo išlaidų indeksas, kainų stabilumas, šešėlinė valstybė, santaupų norma, Stabilumo ir augimo paktas, perskirstymas, centrinio banko paskatintas, pirmasis Konstitucijos straipsnis, infliacijos kelias, pagrindinė taisyklė dėl darbo užmokesčio.
Dėmesio: Finansų enciklopedija saugoma autorių teisių ir be aiškaus sutikimo gali būti naudojama tik asmeniniais tikslais!
Universiteto profesorius Dr. Gerhard Merk, Dipl.rer.pol., Dipl.rer.oec.
Profesorius Dr. Eckehard Krah, Dipl.rer.pol.
El. pašto adresas: info@jung-stilling-gesellschaft.de
https://de.wikipedia.org/wiki/Gerhard_Ernst_Merk
https://www.jung-stilling-gesellschaft.de/merk/
https://www.gerhardmerk.de/