Priemonės, kurių imasi centrinis bankas, siekdamas dirbtinai išlaikyti žemą palūkanų normą. Taip siekiama skatinti investicijas. Tačiau juos pirmiausia lemia pelno lūkesčiai. Nesant atitinkamų lūkesčių, net nulinė palūkanų norma iš esmės nepritraukia naujų investicijų. Kartais atrodo, kad šį neginčijamą faktą centriniai bankininkai pamiršta. Be to, mažai tikėtina, kad tolesnis centrinio banko palūkanų normų mažinimas turės didelį poveikį, jei palūkanų normų lygis ir taip yra žemas; kitaip tariant, centrinio banko palūkanų normų politika yra ribota. — Tačiau maža palūkanų norma tikriausiai padidins nedarbo lygį. Jei realusis darbo užmokestis nesumažės tiek pat, kiek kapitalo kaina, o tai yra taisyklė, atsižvelgiant į darbo rinkos nelankstumą, daugelis įmonių pakeis darbo jėgą pigesniu kapitalu. Daugiausia darbo vietų bus prarasta mažo darbo užmokesčio sektoriuje. – Tuomet “pigūs pinigai” nukreipiami ne į ilgalaikes (ne trumpalaikes) augimą skatinančias investicijas, skirtas gamybos ir produkto inovacijoms, o į palyginti nedidelę grąžą duodančias sritis (nekilnojamasis turtas, “cemento auksas”); todėl per palūkanų paskirstymo funkciją ribotieji veiksniai nebepasiekia geriausio šeimininko (palankiausio išteklių paskirstymo). Kai per finansų krizę, kilusią po antrarūšių hipotekos paskolų krizės, ECB palaikė labai žemą palūkanų normą, daugelis privačių namų ūkių Vokietijoje įsiskolino ir spekuliatyviai investavo pinigus į nekilnojamąjį turtą, net ir iki tol pigesnėse užsienio šalyse, pavyzdžiui, Airijoje ir Lietuvoje, todėl nekilnojamojo turto kainos jose sparčiai kilo. Taigi kapitalas nukreipiamas į mažiau produktyvius ir (arba) rizikingus panaudojimo būdus. – Be to, mažos palūkanų normos skatina prabangos vartojimą. Privatūs namų ūkiai skolinasi pigiai, pavyzdžiui, kelionei aplink pasaulį. Kadangi taupyti dažnai apskritai neapsimoka – infliacijos lygis yra didesnis nei santaupų palūkanos – privatūs namų ūkiai vis tiek daugiau vartos, o tai turi toli siekiančių pasekmių, nes taupoma ligų ir senatvės atsargų sąskaita. – Esant laisvam kapitalo judėjimui, “carry trades” sandoriai naudosis pigiais pinigais šalies viduje, pvz: Japonijoje apie 2000 m., Vakarų Europoje apie 2009 m. – ir investuoti užsienyje didesnėmis palūkanų normomis (didesnės palūkanos) – tuo metu daugiausia į JAV vyriausybės obligacijas. Be to, tarptautiniu mastu veikiančios bendrovės taip pat nukreipia lėšas, gautas mažomis palūkanų normomis, susijusioms bendrovėms užsienyje. Dėl to – vykdant žemų palūkanų normų politiką – krinta šalies valiutos kursas; brangsta importas – Japonijoje apie 2000 m.: nafta, maistas – todėl didėja ir pragyvenimo išlaidos. Tačiau tai daugiausia paveikia mažesnių pajamų gavėjus [CH: Bezüger]: vyksta pajamų perskirstymas. – Finansų istorija gali įtikinamai parodyti, kad mažos palūkanų normos skatina vyriausybes papildomai įsiskolinti, o pasiskolintus pinigus paskirstyti rinkėjams, ypač artėjant rinkimams. Tokios rinkimų dovanos retai prisideda prie ekonomikos našumo didinimo. – Mažų palūkanų normų laikais akcijų korporacijos reguliariai imdavo pigias paskolas, kad už jas galėtų išpirkti savo akcijas; taip dirbtinai didinamos akcijų kainos. – Be to, pinigų politikos palaikomos mažos palūkanų normos taip pat reiškia privačių namų ūkių bankų indėlių nuostolius. Dabar jie gauna labai mažas palūkanas už savo indėlius. Remiantis tiksliais skaičiavimais, Vokietijos piliečiai dėl mažų bankų indėlių palūkanų normų, kurias centrinis bankas taikė vykdydamas mažų palūkanų normų politiką, kovodamas su antrarūšių hipotekos paskolų krizės sukelta finansų krize, per metus prarado apie 58 mlrd. eurų. Tai reiškia, kad taupančiųjų ir mokančiųjų senatvės pensijas grupei teko didžiausia finansų krizės (iš būtinybės) našta, apie kurią dažnai visai nekalbama. – Taip pat reikia galvoti apie labdaros asociacijas ir fondus, kurių kapitalas dabar duoda mažesnį pelną. Dabar jos turi mažinti savo teikiamų paslaugų, pavyzdžiui, stipendijų skyrimo, apimtis ir taip pakenkti visai visuomenei. – Tačiau draudimo bendrovės, ypač gyvybės draudimo bendrovės, dėl mažų palūkanų normų politikos taip pat lengvai atsiduria sunkioje padėtyje. Taip yra todėl, kad draudimo bendrovės savo klientams sutartyse tradiciškai suteikia palūkanų normos garantiją visam gyvenimui. Tačiau dabar draudimo bendrovės gali investuoti gaunamas einamąsias įmokas tik su palūkanų norma, kuri yra gerokai mažesnė už garantuotą palūkanų normą. Atsižvelgdama į tai, Federalinė finansų priežiūros institucija (BaFin) reikalauja, kad Vokietijos draudimo bendrovės laikytų specialius rezervus, kad galėtų įvykdyti klientams garantuotas išmokas; pagal galiojančius įstatymus draudimo bendrovėms praktiškai neįmanoma sumažinti garantuotų palūkanų normų įsipareigojimų. Dėl to Vokietijos draudikai labai konkurencingoje tarptautinėje draudimo paslaugų rinkoje atsiduria nepalankioje padėtyje. – Galiausiai mažų palūkanų normų politika skatina žaliavų kainų augimą. Taip yra todėl, kad draudimo bendrovės ir pensijų fondai, desperatiškai ieškodami grąžos, dalį savo turto investuoja į biržos prekių ateities sandorių rinkas. – Juk mažų palūkanų normų politika yra ekonomiškai nereikšminga, o socialinei politikai ji gali turėti pražūtingą poveikį. Be to, ilgalaikis poveikis sunkiai prognozuojamas. Jei palūkanų normos neteks savo, kaip kapitalo kainos, funkcijos, finansų rinkoje kils dezorientacija (bendra painiava dėl finansinių sprendimų ir apskritai dėl to, kaip elgtis ekonomiškai), ir labai tikėtina, kad dėl to atsiras tokių stiprių visos ekonomikos iškraipymų. – Žr. perdėjimas, centrinė bankininkystė, supirkimas, centrinė bankininkystė, paskirstymo įšaldymas, poveikio ilgalaikėms garantijoms tyrimas, statybų draugijos sutartis, perteklinis taupymas, burbulas, spekuliacija, burbulo formuotojai, carry trades, pinigų srauto efektas, dietinis pelningumas, ekspropriacija, šaltis, finansializacija, finansinės investicijos, susiskaidymas, pinigai, pigūs, pinigų perteklius, nekilnojamojo turto burbulas, krizė, centrinių bankų sukelta krizė, likvidumo spąstai, melo ir apgaulės tezė, neigiama palūkanų norma, nulinė palūkanų norma, Filipso teorema, kiekybinis skatinimas, pelningumo persekiojimas, represija, finansinė, skolos narkotikų, antrarūšių hipotekos paskolų krizė, slapta politika, skliautų bumas, perskirstymas, centrinio banko skatinamas, pirmasis konstitucijos straipsnis, skolos skatinimas, infliacijos kelias, palūkanų normos skirtumas, palūkanų norma, natūrali, palūkanų norma, palaikoma žema, palūkanų normos paskirstymo funkcija, palūkanų normos skatinimas, palūkanų normos mažinimo politika, palūkanų normos rezervas, bankas zombis. – Plg. 2010 m. Finansinio stabilumo ataskaita, p. 102 f. (Mažų palūkanų normų politikos poveikis gyvybės draudikų gebėjimui prisiimti riziką), 2012 m. Finansinio stabilumo ataskaita, p. 42 f. (Mažų palūkanų normų politika skatina prisiimti didesnę riziką; mažų palūkanų normų politika ypač veikia draudimo bendroves), 2013 m. rugpjūčio mėn. (vertybinių popierių rinkos raida vykdant mažų palūkanų normų politiką; daug apžvalgų), 2013 m. Finansinio stabilumo ataskaita, p. 54 (statybų bendrovių problemos mažų palūkanų normų sąlygomis), p. 118 ir toliau (draudimo bendrovių problemos), BaFin 2013 m. metinė ataskaita, p. 133 (penkerių metų prognozių skaičiavimas vykdant prevencinę draudimo bendrovių ir pensijų fondų priežiūrą mažų palūkanų normų sąlygomis).
Dėmesio: Finansų enciklopedija saugoma autorių teisių ir be aiškaus sutikimo gali būti naudojama tik asmeniniais tikslais!
Universiteto profesorius Dr. Gerhard Merk, Dipl.rer.pol., Dipl.rer.oec.
Profesorius Dr. Eckehard Krah, Dipl.rer.pol.
El. pašto adresas: info@jung-stilling-gesellschaft.de
https://de.wikipedia.org/wiki/Gerhard_Ernst_Merk
https://www.jung-stilling-gesellschaft.de/merk/
https://www.gerhardmerk.de/