Kalbant finansine kalba, 2009 m. ECB sprendimas remti neparduodamas šalių narių vyriausybių obligacijas. – SESV 123 straipsnis ir prie EB sutarties pridėto “Protokolo dėl Europos centrinių bankų sistemos ir Europos centrinio banko statuto” 21 straipsnis aiškiai draudžia ECB finansuoti valstybių narių biudžetus. Tačiau šis draudimas buvo apeinamas dėl to, kad ECB tiesiogiai neperėmė nestabilių EPS valstybių narių skolos priemonių. Vietoj to ECB pirko vertybinius popierius antrinėje rinkoje. Tačiau centrinis bankas, supirkdamas valstybių narių, kurios daugelį metų beatodairiškai pažeidinėjo Stabilumo ir augimo paktą, pavyzdžiui, Graikijos, Airijos, Portugalijos, Kipro, Italijos ir Ispanijos, valstybės skolos priemones, netiesiogiai padėjo finansuoti šių šalių valdžios sektoriaus deficitą. Be to, ši priemonė perkėlė vyriausybių obligacijų savininkų – daugiausia bankų, draudimo bendrovių ir fondų – įsipareigojimų neįvykdymo riziką šių šalių mokesčių mokėtojams. 2010 m. pabaigoje ECB portfelyje jau buvo daugiau kaip 67 mlrd. eurų Graikijos, Airijos ir Portugalijos vyriausybių obligacijų. 2011 m. ECB vėl supirko Ispanijos ir Italijos vertybinius popierius, spaudžiamas pietų fronto. – Beje, ECB priemonė beveik neturėjo įtakos šių vyriausybių obligacijų kainų pokyčiams, nes ECB negali tokiu būdu sustiprinti investuotojų nepasitikėjimo šių valstybių ekonominiais rodikliais. – Pats ECB savo priemonę grindė paaiškinimu, kad buvo sutrikdytas pinigų politikos perdavimo mechanizmas: kai kuriose finansų rinkos srityse pasireiškė “disfunkcija” (nesugebėjimas pasiekti reguliuojamo tikslo). Šį paaiškinimą visi laikė pretekstu, ypač po to, kai paaiškėjo, kad ECB viduje vyko akivaizdžiai itin aršūs ginčai dėl šiukšlių popierių pirkimo. Juk pagrindinis ECB tikslas – užtikrinti stabilias kainas valiutų zonoje, o ne gelbėti suklupusias valstybes nuo ekonominio žlugimo. Be to, paaiškėjo, kad intervencijos buvo mažai veiksmingos: palūkanų normos krizinėse valstybėse sumažėjo tik kelioms dienoms ir vėl greitai pakilo. Taip yra todėl, kad rinkos dalyviai nemano, jog tokios priemonės pašalins pasitikėjimo šiais Vyriausybės vertybiniais popieriais trūkumo priežastis. Vietoj to, pirkimai pakeitė ECB rizikos pobūdį: EPS valstybės narės galėjo būti priverstos atsakyti už ECB skolas, susidariusias dėl obligacijų pirkimo. – Kitas nepalankus veiksnys buvo tai, kad šie pirkimai chronologiškai sutapo su ECB kapitalo didinimu, kuris, reikia pripažinti, buvo planuojamas jau kurį laiką – nuo 2010 m. gruodžio 29 d. Daug kas tai vertino kaip ECB ketinimą sukaupti rezervą galimiems nuostoliams dėl įsigytų vyriausybės obligacijų padengti. Buvo apskaičiuota, kad šie Deutsche Bundesbank nuostoliai sudarys 4 mlrd. eurų, kurie bus perkelti iš ECB balanso ir šia suma sumažins Deutsche Bundesbank pervedimus į federalinį biudžetą. Žinoma, ECB paskelbė, kad laikys vertybinius popierius savo portfelyje iki jų išpirkimo termino, todėl nuostolis būtų patirtas tik tuo atveju, jei viena iš šalių bankrutuotų. Tačiau to jokiu būdu negalima atmesti. – Dėl to ECB prarado ne tik finansų pasaulio, bet ir plačiosios visuomenės pasitikėjimą. Ji buvo kaltinama tuo, kad tarnauja kaip korekcinė priemonė (tai, kas ką nors neutralizuoja, kompensuoja, pakoreguoja, ypač negalią) kai kurių jos narių klaidingai biudžeto politikai ir kad ji pati tapo prieinama šiam tikslui. Su šiuo ECB sprendimu tiesiogiai susijęs ankstyvas Bundesbanko pirmininko Axelio Weberio ir ECB vyriausiojo ekonomisto Jürgeno Starko atsistatydinimas. Weberis ir Starkas taip pat viešai pasisakė prieš vyriausybės obligacijų pirkimą ir reikalavo tiksliai atskirti pinigų politiką nuo biudžeto politikos. – Tačiau atliekant “medialinį apdorojimą” dažnai nebuvo atsižvelgiama į ECB nuodėmės dydį. Kiti centriniai bankai tokiu būdu finansavo dešimt ir daugiau procentų bendrojo vidaus produkto, o ECB – tik šiek tiek daugiau nei vieną procentą; 2011 m. rudenį ECB portfelyje buvo šimtas milijardų vyriausybės obligacijų. Žinoma, ECB prisiėmė su šiomis obligacijomis susijusią įsipareigojimų neįvykdymo riziką; net ECB palankiai nusiteikę ekspertai ją įvertino daugiau kaip 80 proc. Tai prilygsta ECB perkamosios galios perkėlimui iš visų EPS dalyvių į atskiras EPS nares, o pagal ES sutartį ECB neturi jokių įgaliojimų vykdyti tokią paskirstymo politiką. – Taip pat reikėtų pažymėti, kad perkant naujas emisijas pinigai patenka tiesiai į atitinkamą valstybės iždą. Priešingai, pirkimas antrinėje rinkoje reiškia, kad valstybė jau anksčiau yra radusi pirkėją savo skolos priemonėms. Taigi, iš centrinio banko į valstybės biudžetą pinigai nepatenka, o patenka kitiems rinkos dalyviams. Jos galėtų panaudoti pinigus kitiems tikslams, pavyzdžiui, investicijoms, t. y. gamybiniam kapitalui gerinti ar plėsti. Tai padeda CETERIS PARIBUS stiprinti konkurencingumą, jei kapitalas protingai investuojamas savo šalyje. Tai savo ruožtu pagrįstai paneigiama tuo, kad sąvoka “antrinė rinka” nėra apibrėžta laike. Pavyzdžiui, bankas gali įsigyti vyriausybės obligacijų kaip pirminis pirkėjas (pirmasis pirkėjas) ir perparduoti šiuos vertybinius popierius – kraštutiniu atveju per vieną sekundę – centriniam bankui. – Kita vertus, daugeliu atvejų kritika dėl ECB nuopuolio buvo nukreipta ne tiek į priemonių poveikį. Daugelis tai veikiau vertino kaip pražūtingą reguliavimo politikos klaidą, nes centrinis bankas perėmė vyriausybės ir fiskalinės politikos uždavinius. Juk palūkanų normos turi drausminantį poveikį kapitalo rinkai. Kai ECB kišasi į rinkas, jis mažina spaudimą atitinkamoms vyriausybėms atlikti būtinus koregavimus konkurencingumui stiprinti, ir tai pagrįstai laikoma pagrindine reguliavimo klaida. – Tačiau neabejotina, kad ECB balanse kaupiasi vis daugiau vyriausybės obligacijų, kurių vertė abejotina ir už kurias tikriausiai nebus galima sumokėti net suėjus terminui. Taigi ECB atsidūrė šalia blogojo banko. – Po antrarūšių paskolų krizės kilus finansų krizei, ECB pinigų politika galiausiai iš esmės tapo tik antikrizine politika. Ji jautėsi priversta kompensuoti fiskalinės politikos nesėkmes. – Tačiau nereikėtų slėpti, kad centrinių bankų vykdomi pirkimai taip pat buvo priimti su dideliu džiaugsmu, visų pirma krizės apimtų valstybių politikų, nes taip buvo sumažintas per didelis bankų balansuose laikomų vyriausybės obligacijų kiekis. Taip pat buvo daroma prielaida, kad ECB norėjo pirkimus panaudoti tam, kad palengvintų bankų padėtį per 2014 m. Europos bankų priežiūros institucijos atliekamą testavimą nepalankiausiomis sąlygomis. Kitaip tariant, ECB ne tik aptiktų netinkamą banko raidą, bet kartu ją ir pašalintų: tai viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl Vokietijos visuomenė nuolat nepasitiki Europos bankų priežiūros pavedimu ECB. – Žr. prielaidą, centrinė bankininkystė, baimė, išpirkimas, centrinė bankininkystė, gelbėjimas, bazuka, padengtos obligacijos, kredito įsipareigojimų neįvykdymo apsikeitimo sandorių sąsajos, deficito finansavimo draudimas, Elžbietos klausimas, šantažo potencialas, euro obligacijos, Europos pinigų sąjunga, fundamentali klaida, Europos centrinis bankas, ECB nepriklausomybė, lyderystė, žodžiu, noras veikti, hegemonas, švelnus, japonizacija, Kaldoro Hikso kriterijus, kreditas, titruotas, melo ir apgaulės tezė, monetaristai, moralinė rizika, maža palūkanų norma, branduolinis variantas, nulinė palūkanų norma, amžinas mechanizmas, planas C, renacionalizacija, monetarinė politika, gelbėjimo priemonė, nesąžiningos obligacijos, skolų klubas, septynių procentų riba, valstybės skolos repatriacija, Stabilumo ir augimo paktas, esminė klaida, Pietų frontas, pervedimų sąjunga, troika, perskirstymas, centrinio banko sukeltas, turto mokestis, sutarties ištikimybė, pasitikėjimo burbulas, pinigų sąjunga 2, centrinio banko reputacija, centrinio banko kreditas, visuomenė, infliacija, priverstinė ekspropriacija. – Plg. 2010 m. birželio mėn. ECB Mėnesinio biuletenio 24 p. ir toliau bei 33 p. ir toliau (dėl dramatiškos situacijos finansų rinkose esą buvo būtina greita ECB intervencija perkant vyriausybių obligacijas), 2010 m. ECB Metų ataskaita, p. 21 (obligacijų pirkimo pagrindimas), 2010 m. birželio mėn. 111 (padengtų obligacijų pirkimo apimtis), 2011 m. liepos mėn. ECB mėnesinis biuletenis, p. 59 ir toliau (išsamus priemonių pagrindimas; daug apžvalgų; palyginimai su Japonija ir Skandinavijos šalimis), 2011 m. lapkričio mėn. 43 (priemokos už vyriausybių obligacijas kiaulėms nuo 2009 m.), 2012 m. gegužės mėn. mėnesinė Deutsche Bundesbank ataskaita, p. 32 (ECB ir komercinių bankų vyriausybės obligacijų pirkimas nuo 2008 m.; apžvalga), 2013 m. Finansinio stabilumo ataskaita, p. 20 ir toliau (pasitikėjimo EPS krizė ir jos priežastys), 2013 m. rugsėjo mėn. mėnesinė ECB ataskaita, p. 45 ir toliau (ECB balanso plėtra nuo 2007 m.; apžvalgos).
Dėmesio: Finansų enciklopedija saugoma autorių teisių ir be aiškaus sutikimo gali būti naudojama tik asmeniniais tikslais!
Universiteto profesorius Dr. Gerhard Merk, Dipl.rer.pol., Dipl.rer.oec.
Profesorius Dr. Eckehard Krah, Dipl.rer.pol.
El. pašto adresas: info@jung-stilling-gesellschaft.de
https://de.wikipedia.org/wiki/Gerhard_Ernst_Merk
https://www.jung-stilling-gesellschaft.de/merk/
https://www.gerhardmerk.de/